Viešojoje erdvėje gan dažnai tenka išgirsti teiginį, kad Lietuvos moksleivių rezultatai blogėja, iššūkių kyla ne tik ugdant būsimuosius pedagogus, bet ir skatinant abiturientus rinktis pedagogikos studijas. Kaip turėtų būti sprendžiamos šios problemos, kokių veiksmų būtina imtis? Šiandien apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) direktore prof. Renata Bilbokaite.
Nepripažįstama edukologijos mokslo svarba
Praėjusiais metais po abitūros egzaminų, ypač po nesėkmingo matematikos egzamino, kurio neišlaikė daugiau nei 30 proc. jį pasirinkusių dvyliktokų, buvo daug diskutuojama apie Lietuvos švietimo kokybę. Paklausta, kas turėtų keistis Lietuvos švietimo sistemoje ir koks čia galėtų būti VU ŠA indėlis, prof. R. Bilbokaitė sako, kad ieškant atsakymo į šį klausimą susitarimą pasiekti sunku.
„Kiek Lietuvoje yra edukologų, švietėjų, mokslininkų, tiek mes atsakymų turbūt ir gautume. Vieno teisingo surasti ir nepavyktų, nes švietimo sistema yra daugiasluoksnė, daugialypė, labai paveikiama kitų sektorių. Ir tai ne tas atvejis, kai kokie nors užsienio ekspertai, kuriais mes linkę labiau pasitikėti nei savimi, pasakys, ką daryti. Atsakymų turėtume pradėti ieškoti aukščiausiu lygmeniu – ar šalis turi švietimo strategiją? Ką mes norime pasiekti švietime ir švietimu – ar susitarėme, kokio švietimo mums norisi ir kokiam esame pasiruošę? Turime patys sau atsakyti, ko mes siekiame per artimiausius penkerius, dešimt metų, pradedant aukštuoju mokslu, baigiant ikimokykliniu ugdymu“, – mano prof. R. Bilbokaitė.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad neturint strategijos labai sunku atlikti operacinius veiksmus, dėl to atsiranda labai daug fragmentacijos, neišvengiama ir nesibaigiančių reformų, kylančių kiekvieną kartą atėjus naujai valdžiai: „Tyrimai rodo – reformos išvargino švietimo dalyvius. Kiekvienas naujas reikšmingas politikos formuotojas reformuoja švietimo sistemą, nebėra tęstinumo, ilgalaikių tikslų, ilgalaikių siekinių, nėra ir ilgalaikio rezultato.“
VU ŠA direktorė įsitikinusi, kad visuomenėje, o ypač akademinėje bendruomenėje, nėra pripažįstama edukologijos mokslo svarba ir jos indėlis, vis dar tikimasi, kad kitų mokslų tyrimais bus atsakyta į švietimo srities klausimus. Tačiau edukologija yra tarpdisciplininis mokslas – kaip mokyti(s), todėl ieškoma integralumo ir bendrų atsakymų iš įvairių sričių.
„Opiausia sritis – didaktika. Visuotinai norima pabrėžti, kad mokslininkas turi rašyti tik aukšto lygio straipsnius užsienio mokslo žurnalams, todėl visiškai užmirštami vaikai, mokytojai, tėvai, kurie šių parengtų publikacijų neskaito – tuomet koks jų poveikis? Kitaip sakant – mokslininkas iki praktikos beveik nebeateina – nebeužsuka į ugdymo realybę, nerašo vadovėlių ir metodikų. Todėl mes turime šimtus verstų vadovėlių ir totalią edukacinę-metodinę kakofoniją, nes, deja, čia nesuveikia loginio pozityvizmo dėsniai – ugdyme sukurti vienodą visoms aplinkybėms terpę yra praktiškai neįmanoma vien dėl besimokančiųjų unikalumo, skirtingų aplinkybių ir daugelio kitų žinomų ir nežinomų faktorių“, – aiškina prof. R. Bilbokaitė.
Anot mokslininkės, susiduriame su labai rimtais edukologijos tyrimų neskatinimo padariniais šalyje – švietimas toliau tobulinamas fragmentuotai perimant kitų šalių patirtį, remiantis įvairių ne visuomet profesionalių ekspertų nuomonėmis ar tenkinant kitų suinteresuotų grupių interesus. „Jei kartojame sau – studijos turi būti grįstos mokslu, tai kodėl to netaikome švietime?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Be to, pasak profesorės, šiuo metu labiau vyrauja orientacija į pasiekimus – svarbiausi tampa tik išlaikytų brandos egzaminų rezultatai, o ne vaiko jausena, jo asmenybės branda, raštingumas, vertybės bei charakteris, kurie tampa demokratinės valstybės pamatu.
„Susikoncentruodami tik į pasiekimus mes pamirštame giluminį švietimo tikslą – ugdyti ir mokytis ugdyti savyje (tai liečia ir vaikus, ir jų pedagogus, ir tėvus) visybiškumą, kūrybišką lankstumą, holistiškumą, kasdien vis auginant vidinę besimokančiojo brandą. Tai savotiškas savęs ir kito kūrimas įvairiapusei realizacijai, todėl vien tik mokymosi rezultatai niekaip neatspindi mokinio gyvenimo ateities, nes mokymasis neprasideda „čia“ ir nesibaigia kažkur konkrečiai „ten“ išlaikius agzaminus – jis tęsiasi visą gyvenimą vienokia ar kitokia forma ir apraiška.
Pasiekimai – filosofiškai žiūrint – tarsi trapus laikinumas, pavyzdžiui, egzaminai, olimpiada – reikšmingi konkrečiu atveju, bet jų reikšmė nunyksta atvejui pasibaigus (pvz., gavus diplomą, stojant į aukštąsias mokyklas). Todėl kur kas svarbiau švietime ieškoti paralelių ir sąsajų su tikru gyvenimu, skatinti nuolatinio mokymosi poreikį, kritines refleksijas, kūrybiškumą, platų požiūrį į viską, vidinę laisvę, vis daugiau galių suteikiant asmenybės emancipacijai“, – pažymi vadovė.
Profesorė įsitikinusi, kad akcentuodami tik mokinio pasiekimus mes tarsi „rūšiuojame“ žmones. Kai kuriais atvejais gal tai ir būtina, nes padeda išvengti chaoso, bet, pasak mokslininkės, tai nėra teisinga, juo labiau – nekonstruktyvu, kadangi tai tik viena mokymosi pusė, kur kas gilesnė ir platesnė lieka pariby.
„Neretai tenka išgirsti – mokiniams mokykloje neįdomu. Neįdomu pasidaro ir mokytojams. Susigeneruoja toks vienas kitą papildantis darinys. Šios situacijos vienas žmogus arba politikos formuotojų grupė taip greitai neišspręs. Mums visiems reikėtų prisiimti atsakomybę siekiant pokyčio“, – įsitikinusi prof. R. Bilbokaitė.
Nėra konkurencijos
2020 m. stojimo į aukštąsias mokyklas statistika rodo, kad populiariausių programų dešimtuko pirmosios pozicijos atitenka teisės, medicinos studijų kryptims. Mokyklas baigę moksleiviai savo ateitį taip pat sieja su programų sistemų, ekonomikos, politikos mokslų, kūrybinių, pramogų industrijų, tarptautinio verslo studijomis. Tuo tarpu pedagogikos studijos – vis dar retas pasirinkimas tarp moksleivių, todėl ir konkurencija nedidelė.
„Kai konkurencija nėra labai didelė ir lengvai galima įstoti į aukštąją mokyklą, tai natūralu, kad atrankos kriterijai suponuoja ne pačių ambicingiausių, ne labiausiai trokštančių toje srityje dirbti žmonių atėjimą į universitetus. Tačiau nebūčiau linkusi išskirti, kad problema yra tik pedagogų rengimas. Nepamirškime vieno fakto – aukštoji mokykla pedagogą rengia ketverius ar šešerius metus, bet po jų juk pedagogas išeina dirbti savarankiškai ir toliau jau jis pats turi tobulėti, augti profesiškai, mokytis visą gyvenimą“, – atkreipia dėmesį profesorė.
Pasidomėjus, kaip vertina sprendimą skirti papildomą 300 eurų stipendiją nusprendusiems rinktis pedagogikos studijas, VU ŠA direktorė pažymi, kad tai neabejotinai reikšmingas žingsnis, tačiau vien tik to neužtenka.
„Statistika rodo, kad stojančiųjų skaičius išaugo, atsirado konkurencija. Mūsų akademijoje pernai į vieną vietą pretendavo 5 stojantieji. Bet to tikrai nepakanka, nes vis dar lieka nepaliestos tokios studijų programos kaip integruoti gamtos mokslai, humanitarinių specialybių, matematikos mokytojų rengimas. Ten dar vis nėra konkurso, stojimas yra labai menkas“, – situaciją apibendrina prof. R. Bilbokaitė ir priduria, kad šalia jau taikomų priemonių būtina ieškoti papildomų.
Svarbi dedamoji – mokytojo profesijos įvaizdis. Estijoje, Suomijoje, Airijoje mokytojo profesija yra prestižinė. Šį darbą dirbti yra garbė. Kaip pažymi pašnekovė, Suomijoje, Estijoje švietimo sistemą stengiamasi tobulinti savo resursais, investuojama į švietimo dalyvius, sudaromos sąlygos mokytojams dirbti, o mokiniams mokytis.
„Žinome Lietuvos kontekstą, ypač situaciją regionuose, kur po penkerių metų nebus kai kurių specializacijų mokytojų. Todėl reikia plėtoti mokytojų įvaizdžio gerinimo priemones. Tai šalies likimo reikalas, nes tik mokytojai parengia mokinį aukštosioms mokykloms ir vėliau darbo rinkoms“, – pabrėžia VU ŠA direktorė.
Nepritaria idėjai atsisakyti brandos egzaminų
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie brandos egzaminų atsisakymą, svarstomi visi už ir prieš, egzaminų laikymo formos. VU ŠA vadovės įsitikinimu, priimant sprendimą, situaciją reiktų vertinti moksleivio požiūriu: ar atsisakius brandos egzaminų nebus apribotos moksleivių galimybės ateityje? Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad net ir staiga sutrikus socialinei sistemai išliko galimybė tęsti mokslus.
„Kodėl yra reikalingi egzaminai? Todėl, kad tokia yra Lietuvos ir daugelio kitų valstybių universitetų sistema, norint įstoti į aukštąsias mokyklas. Brandos egzaminų rezultatai yra reikalingi balams suformuoti stojant. Jeigu mūsų šalies universitetai nėra pasitvirtinę naujos sistemos daryti užskaitas, tai kaip mokiniai galės įstoti į aukštąsias mokyklas? O jeigu aukštosios mokyklos laikinai ir pakeistų stojimo sistemą, kaip tada jausis moksleiviai, kurie mokyklą baigė pernai? Juk jiems mokymosi procesas sutriko labai netikėtai. Be to, ar neapribotume moksleiviams galimybių ateityje studijuoti? Toks galimas sprendimas turėtų būti labai atidžiai ir atsakingai įvertintas. Vis dėlto manau, kad egzaminų atsisakyti nereiktų“, – sako prof. R. Bilbokaitė.
Paklausta, ką rekomenduotų dvyliktokams ir jų mokytojams, siekiantiems kuo produktyviau praleisti likusius mėnesius iki valstybinių brandos egzaminų, pašnekovė pataria susikoncentruoti, susidėlioti prioritetus ir egzaminams ruoštis it olimpinėms žaidynėms.
„Patarčiau nebesiblaškyti ir susikoncentruoti. Norint ko nors gyvenime pasiekti reikia įdėti labai daug pastangų, kažkuriam laikui atsisakyti mėgstamų šalutinių veiklų. Retas iš mūsų turime išskirtinių gebėjimų, genialumo apraiškų, todėl daugumai reikia mokytis. Jei jums svarbu maksimaliai gerai išlaikyti egzaminus – dabar tam laiką ir paskirkite, nes šis etapas negrįš. Jei pasidarys labai sunku, patariu įsivaizduoti, kaip sportininkai ar muzikantai repetuoja, sportuoja valandų valandas, kol pasiekia norimų rezultatų.
Bet visų svarbiausia – neužsiciklinti, nesusikoncentruoti vien į rezultatus – mokyklos baigimas yra tik vienas iš daugelio gyvenimo etapų, jų bus dar labai daug. Svarbu prisiminti – kad ir kokie būtų egzaminų įvertinimai, bet kuris mokinys yra vienas ir nepakartojamas šiame pasaulyje, todėl tolesnis gyvenimas ir jo kokybė priklauso nuo įvairių su mokykla visai nesusijusių veiksnių, o karjeros sėkmę dažnai lemia vidinis noras ieškoti, tobulėti, keistis, kurti ir tiesiog – būti laimingam“, – mintimis dalijasi VU ŠA direktorė prof. R. Bilbokaitė.