Sidebar

Naujienos

Prieš šimtmetį pedagogo profesija buvo laikoma prestižine ir ne kiekvienam įkandama, tačiau reikia pripažinti, kad pastarąjį dešimtmetį pedagogų vaidmuo menko.

Apie tai, kaip ir kodėl kito požiūris į pedagogo profesiją, koks yra jo kasdienis darbas ir ilgalaikė misija, kokį vaidmenį mokytojai vaidina šiuolaikinių vaikų gyvenime, pasakoja Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) direktorė, švietimo ekspertė profesorė Renata Bilbokaitė VU ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamame LEAD pokalbyje.

Jokia technologija neatstos mokytojo

Bėgant metams pedagogų įvaizdis visuomenėje smarkiai keitėsi. Pasak švietimo ekspertės, mokytojo ir kitų profesijų vizijos turėjo būti supurtytos, patirti tam tikrą transformaciją, nes labai pasikeitė žmonių gyvenimo sąlygos. Seniau, kai dauguma žmonių nebuvo raštingi, neturėjo galimybės lavintis ir studijuoti, pedagogas, gydytojas, kunigas ar kitas išsilavinęs žmogus buvo laikomas aukščiausio lygio lyderiu. Tačiau dabar, kai didžioji dauguma žmonių turi aukštąjį išsilavinimą ar galimybę jį įgyti, pasikeitė ir požiūris į išsilavinusį žmogų ir anksčiau dėl to garbinamas profesijas. Šiais laikais svarbesni tampa inžinieriai ar kartais net ir santechnikai. Profesorė tai vadina visuomenine branda, kai kiekviena profesija tampa reikšminga. Bet ji tiki, kad transformuojantis pasauliui pedagogo svarba neišnyks, nes mokytojo niekada neatstos jokia technologija, kuri gali pavaduoti kitą darbuotoją.

„Mokytojas yra šviesos nešėjas ir nuo to mes niekur nepabėgome. „Google“ ir kitos priemonės leidžia mums staigiai čia ir dabar sužinoti daug dalykų, kurių gali nežinoti nei mokytojas, nei profesorius, kadangi informacija labai greitai keičiasi. Tačiau tuo mes ir skiriamės nuo ateityje išsivystysiančio dirbtinio intelekto – mes turime jausmus, vertybes ir kūrybinius gebėjimus. Tad pagrindinė mokytojo užduotis – būti jaunų žmonių kūrėju – per tiek metų nepasikeitė“, – įsitikinusi prof. R. Bilbokaitė.

Kuo pedagogo profesija skiriasi nuo kitų?

Pasak švietimo ekspertės, pedagogai ypač skiriasi nuo kitų profesijų atstovų tuo, kad daugelio žmonių kasdienėje profesinėje veikloje jiems nėra būtina mylėti jų darbo objekto ar žmonių, su kuriais dirba. Visiškai kitaip yra pedagoginėje veikloje – kai ugdome žmogų, ypač nuo mažų dienų. Pradinėje mokykloje vaikui mokytojas yra beveik visas pasaulis ir didžiulis autoritetas, todėl meilės mokiniams jam pritrūkti negali. „Jeigu mes norime turėti darnią visuomenę, o vėliau ir tvarią visuomenę, turime investuoti į mokytoją, jį gerbti ir leisti jam turėti laisvę kurti jauną žmogų kasdien.“

Dėl tos pačios priežasties galbūt atsiranda ir dideli visuomenės reikalavimai mokytojams – norime, kad jie išmanytų savo dėstomą dalyką, kitų dėstomus dalykus, vaikų psichologiją, būtų modernūs, technologiškai išprusę, prisitaikę prie naujovių, bet apie asmenines mokytojo savybes dažnai nutylima.

Vis dėlto, prof. R. Bilbokaitės įsitikinimu, jei pagalvotume apie visus 12 metų, praleistų mokykloje, tikriausiai iš jų atsimintume ne tai, ko mokėmės, o tai, kaip mes jautėmės toje aplinkoje. O visa tai priklauso ne nuo mokytojo gebėjimo indoktrinuoti žinias, o nuo santykio su mokiniais, nuo bendradarbiaujančios aplinkos kūrimo, nuo gebėjimo pažinti ir priimti vienas kitą.

Mokytojo asmenybė prisideda prie mokymosi sėkmės

„Aš visada galvojau, kad mokytojai yra lyderiai. Jei jie tokie nebūtų, jie nestovėtų prieš auditoriją. Kitas klausimas, ar mokytojui visada reikia būti lyderiu pagal sukurtą jo stereotipą: išraiškingas, iškalbingas, aktyvus. Juk mus kartais traukia ir tie žmonės, kurie yra intravertiški, tylūs, kalba pasvėrę kiekvieną savo žodį, lakoniškai. Tai čia irgi turi būti įvairovė“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Nors visas ugdymo procesas yra struktūriškas ir apibrėžtas pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktas gaires, tačiau individuali mokytojo iniciatyva ir asmeninės savybės taip pat turi įtakos mokinių rezultatams. Pasak profesorės, švietime yra begalės dalykų, kurių plika akimi nepastebime.

„Savo švietimo koncepcijose esame įsirašę, kad mokykla turi ugdyti mokinio brandą, pažangą ir pasiekimus. Todėl kiekvieną dieną mokytojas atėjęs į darbą perduoda ne tik žinias, kompetencijas, bet ir ugdo įvairius žmogaus viduje vykstančius edukologinius procesus, kurių mes nematome“, – tikina  švietimo ekspertė.

Ji apgailestauja, kad dažnai mokykloje susitelkiama į apčiuopiamų ir pamatuojamų dalykų mokymą, į egzaminų rezultatus, nors puikiai suprantama, kad gyvenimas yra ir už mokyklos ribų. Galbūt jis kaip tik ir prasideda pabaigus mokyklą.

Kiek investuosime, tokią grąžą ir turėsime

Žinių perdavimo procese mokytoją gali papildyti ar pavaduoti dirbtinis intelektas, technologijos, kurios yra tik mokymo priemonė, bet reikiamus socialinius gebėjimus, asmenybės brandą gali išugdyti tik žmogus – asmenybė. Todėl logiška, kad mokytojas turi būti ne tik maksimaliai išsilavinęs žmogus, bet ir itin stipri bei laiminga asmenybė.

Prof. R. Bilbokaitė įsitikinusi, kad mokytojai kuria labai didelę vertę, todėl juos reikia dar daugiau remti – ne tik mokėti gerą atlyginimą, bet ir sukurti kompetencijų tobulinimo tinklą, susijusį ne vien su mokymosi procesu, bet ir su asmenybės augimu.

Mokytojas yra tas žmogus, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats nuolatos mokosi, tyrinėja aplinką, kurioje veikia mokiniai, prie jos prisitaiko, tobulinasi ir stengiasi neatsilikti nuo naujovių.

„Kiek mes investuojame į žmogų, tokią grąžą vėliau ir turime. Tarp pasaulio švietimo ekonomistų kalbama, kad didžiausi dividendai yra gaunami iš žmogaus išsilavinimo. Jie nevirsta staiga pinigais, tačiau ilguoju periodu tokios šalys kaip Šveicarija, kurios investavo į intelektinį kapitalą pritraukdamos aukšto lygio mokslininkus, bus tarp pirmaujančių šalių. Būtent mokytojas yra tas žmogus, kuris padės pamatą pasaulinio lygio Nobelio premijų laureatams“, – teigia VU ŠA direktorė.

Trūksta pagarbos pedagogams       

Vis dėlto, kad ir kokia vertinga mokytojo profesija būtų, kad ir kokią grąžą ji duotų, tai kartu yra ir labai sunkus, atsakingas bei kūrybiškas darbas, kurį renkasi nedaugelis. Bet, pasak VU ŠA direktorės, tie, kurie pasirenka pedagogikos studijas, visi būna motyvuoti dirbti su vaikais.

Švietimo ekspertės teigimu, visuomenė taip pat daro didelę įtaką formuojant pedagogų įvaizdį, kai nieko bendro su švietimu neturintys žmonės viešai pasakoja, kas jame yra blogai, kaip jį reikėtų tobulinti. Atrodytų, kad visi žino geriau, kaip turėtų būti ugdomi vaikai, tačiau kiekvienas apie švietimą supranta tik iš savo atspirties taško.

Prof. R. Bilbokaitė pripažįsta, kad tikrai trūksta visuomenės palaikymo ir pagarbos pedagogams, bet tai gali pasikeisti, jei patys švietimo darbuotojai iškeltų aukščiau galvas, neleistų sau jaustis neįvertintiems, o daugiau viešai didžiuotųsi savo padarytais gerais darbais. Pasijustų oriais kūrėjais, o ne sistemos sraigteliais. „Nes be mokytojų nebūtų nei medikų, nei teisėjų, nei policininkų – nebūtų visuomenės.“

Žinoma, sudėtinga kalbėti apie orumą, kai esi kuo nors nepatenkintas ar jauti ko nors trūkumą, nejauti dvasinės pilnatvės ar pasitikėjimo, tačiau nepriteklius dažnai tampa ir tam tikru pažangos varikliu.

„Manau, kad iki galo joks žmogus nebus patenkintas tuo, ką turi, ir norės daugiau. Tokia yra žmogaus psichologijos klasika. Visada bus nepakankamumas, tik pagrindinis klausimas būtų, ar tai mus labiau žaloja, ar vis dėlto skatina kurti“, – svarsto edukologė.

Psichologijos svarba mokykloje

Mokslininkė stebisi, kad nors esame visi labai skirtingi, bet vis dar kažkodėl mokomės pagal homogenizuotas metodikas. Pasak jos, mokyklose dėstomi dalykai yra labai formalizuoti, bet STEAM centrų atsiradimas, edukologiniai moksliniai tyrimai rodo, kad darosi svarbu mus supantį pasaulį suprasti ne dalimis, o integruotai.

Žmogui būdinga mokytis visą gyvenimą ir ne tik tų dalykų, kuriuos kažkas sistemiškai sugalvojo. Jam reikia išmokti ir tų dalykų, kurių mokykloje nemoko.

Pasak edukologės, mokykloje ypač trūksta psichologijos, savęs pažinimo mokymo. Baigę mokyklas ar universitetus žmonės jaučiasi pasimetę, ieško savęs ir tam tikrų savo savybių, kurios gyvenime padėtų jaustis tvirčiau, geriau. Todėl vėliau atsiranda didžiulis poreikis kreiptis pagalbos į koučerius, mentorius, psichologus ir kitus gyvenimo būdo mokytojus.

Vis dėlto mokykla susideda iš daug dalykų. Mokytojas ir mokomųjų dalykų žinios turi didelę įtaką kiekvienam moksleiviui, tačiau vaikai mokosi iš įvairių šaltinių (filmų, knygų, draugų, muzikos, kelionių) ir už mokyklos ribų, todėl mokykloje dar svarbiau, kad mokiniai pajustų mokomų dalykų ryšį su realiu gyvenimu, jų pritaikomumą.

„Ir čia iškyla alternatyviosios pedagogikos, tokios kaip Valdorfo pedagogika, mokymasis mažiau, bet giliau. Galbūt mums, kaip visuomenei, vertėtų išdrįsti eiti į tą gylį ir reformos turėtų būti grįstos ne reitingais ar PISA tyrimų rezultatais, nes ne reitingai ir ne finansai lemia žmogaus gyvenimo kokybę, o jo vidinė branda, laimė ir galėjimas sukurti kitiems kažką gero“, – pabrėžia pašnekovė.

Ar mokykla turi pasakyti, ką veikti po jos?

Paklausta, ar mokykla turi nubrėžti, koks turi būti mokinio gyvenimas, ką jis veiks baigęs mokyklą, švietimo ekspertė primena, kad pirmūnai mokykloje nebūtinai būna pirmūnai gyvenime. Niekas žmogui negali nurodyti, kokiu keliu jam reikia eiti. To padaryti negali ir mokykla. Ji turi patarti, rekomenduoti, parodyti visus įmanomus pozityvius, asmenybę kuriančius kelius.

„Mes jau turime dirbtinį intelektą ir jis vis labiau tobulės, tad mums reikia kūrybiškumo. Žmogui reikia pasitikėjimo, vidinės laisvės, kūrybinių ambicijų bei gebėjimų. Būtent tai mokykla ir turėtų suteikti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Nors ugdymo procese labai dažnai akcentuojamas kūrybiškumas, pasak profesorės, vienas iš ne mažiau svarbių mokyklos uždavinių yra išugdyti mokinių kritinį mąstymą, kad jie galėtų atskirti, kas tikra, kas ne. Taip pat bendravimo įgūdžius, kad mokėtų suprasti ir priimti kitokius žmones nei jie: itin gabius, specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tai turėtų padėti juos įtraukti į visuomenę, įveiklinti ir įgalinti, kad jie jaustųsi lygiaverčiais jos nariais.

„Vis dėlto šiame pasaulyje nebėra svarbu vien tik žinios. Mokytojo ateities uždavinys yra per įvairias multisensorines priemones sužadinti žmogaus gebėjimus. Plėtojantis technologijoms mokytojui vis labiau reikės būti tokiu kūrybišku žmogumi, kuris sužadina visų kitų galias ir sutelkia juos bendram tikslui“, – tvirtina edukologė.

Visą Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamą LEAD pokalbį su VU Šiaulių akademijos direktore prof. Renata Bilbokaite rasite čia:

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos