Prieškario

Prieškario kaimo darželis (1830–1918 m.)

Tiksliai nėra žinoma, kada Lietuvoje atsirado gėlių darželiai. Tai turėtų būti siejama su savarankišku ūkininkavimu, t. y. apie XV–XVI a., įvykdžius Valakų reformą. Sodybų tvarkymas ypač suaktyvėjo nuo 1861 m., panaikinus baudžiavą ir suteikus valstiečiams asmeninę laisvę su teise išsipirkti žemę. 

Kuriamus gėlių darželius gatviniuose kaimuose įrengdavo tarp namo ir gatvės, vienkiemiuose gėles sodindavo po sėklyčios langais. Kartais darželis būdavo per visą trobos galą ir šoną. Jį aptverdavo žiogriais arba lazdyno pinučių tvorele. Senieji darželiai būdavo skirstomi apskritomis arba keturkampėmis bei pailgomis lysvelėmis. Jose augdavo įvairios arba vienos rūšies gėlės, vaistiniai augalai, prieskoniai bei dekoratyvūs krūmai. Dauguma augalų buvo parsinešti iš gamtos.

Ekspozicijoje:

1. Miškinė mėta (Mentha longifolia (L.) Fluds.)
2. Mažoji žiemė (Vinca minor L.)
3. Vaistinė balzamita (Tanacetum balsamita L.)
4. Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.)
5. Vaistinis isopas (Hyssopus officinalis L.)
6. Darželinis jazminas (Philadelphus coronarius L.)
7. Paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis L.)
8. Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis L.)
9. Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.)
10. Pavasarinis pelėžirnis (Lathyrus vernus (L.)
11. Paprastosios alyvos (Syringa vulgaris L.)
12. Paprastasis sinavadas (Aquilegia vulgaris L.)
13. Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.)
14. Kvapioji našlaitė (Viola odorata L.)
15. Trispalvė našlaitė (Viola tricolor L.)
16. Aukštoji piliarožė (Alcea rosea L.)
17. Meškinis česnakas (Allium ursinum L.)

Tarpukario

Tarpukario kaimo darželis (1918–1945 m.)

XX a. pirmoje pusėje darželis Lietuvoje tapo neatsiejamu kiekvienos sodybos komponentu. Jis buvo ne tik puošmena, bet ir atliko svarbią socialinę funkciją - pagal darželius žmonės susidarydavo nuomonę apie šeimininkus.

Nuo XX a. darželius imta tverti statinių tvorele, nors tvorų buvo ir kitokių – pintų, iš karčių, sukrautų iš akmenų. Ant tvorų dažnai kabindavo puodynes, ąsočius, džiovindavo rūbus. Nuo XX a. pradžios darželiuose imta daryti įvairesnes ir sudėtingesnių formų lysveles – kvadratines, trikampio, rombo, apskritimo, širdelės ar pusračio. Atsirado daugiau žydinčių dekoratyvių augalų, tarp jų daug vienmečių gėlių pvz.: dviragė leukonija, didžioji nasturtė, darželinė juodgrūdė, paprastoji kosmėja.

Ekspozicijoje:

1. Dviragė leukonija(Matthiola bicornis (Sibth. Et Sm. DC.))
2. Daugiametė saulutė (Bellis perennis L.)
3. Didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.)
4. Diemedis (Artemisia abrotanum L.)
5. Čiaudulinė kraujažolė (Achillea ptarmica L. f. plena)
6. Didžiagraižis jurginas (Dahlia pinnata Cav.)
7. Plunksnalapė rudbekija (Rudbeckia laciniata L.)
8. Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata L.)
9. Daugiažiedė baltašaknė (Polygonatum multiflorum (L.) All.)
10. Didysis pentinius (Delphinium elatum L.)
11. Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.)
12. Žalioji rūta (Ruta graveolens L.)
13. Darželinė juodgrūdė (Nigella damascenaL.)
14. Paprastoji kosmėja (Cosmos bipinnatus Cav.)

Pokario

Pokario kaimo darželis (1945–1980 m.)

Senoviniai gėlių darželiai pradėjo keistis ir nykti po Antrojo pasaulinio karo. Jie labiausiai pakito ėmus ardyti vienkiemius. XX a. antoje pusėje į Lietuvą plūstelėjo daugybė naujų dekoratyvių augalų, todėl iki tol augintų gėlių sumažėjo, o kai kurių visai nebeliko.

Gėles sodino laisvai, lysvelių kraštus sutvirtindavo vytelėmis arba balintais akmenėliai. Takai tarp lysvelių buvo kruopščiai prižiūrimi, šluojami, barstomi smėliu. Darželiuose atsirado puošybinių elementų - gyvūnų skulptūrų (briedžiai, stirnos, gandrai ir kt.). Tvoros taip pat gražėjo joms naudojo įvairių formų obliuotas lentas, tinklą, akmenis bei kalvystės dirbinius.

Ekspozicijoje:

1. Darželinė našlaitė (Viola wittrockiana Grans)
2. Žalioji rūta (Ruta graveolens L.)
3. Šiurpinis gvazdikas (Dianthus barbatus L.)
4. Raudonoji lelija (Lilium bulbiferum L.)
5. Dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis (L.) Lem.)
6. Goštautinė gaisrena (Lychnis chalcedonica L.)
7. Kininis ratilis (Callistephus chinensis (L.) Nees)
8. Didysis žioveinis (Antirrhinum majus L.)
9. Puikusis bijūnas (Peonia lactiflora L.)
10. Vaistinis bijūnas (Peonia officinalis L.)
11. Šiurkštusis saulakis (Heliopsis scabra Dunal)
12. Kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus L.)

Ekonominiai augalai

 

Ekonominiais arba naudingaisiais vadinami tokie augalai, kuriuos žmogus augina specialiai tam, kad gautų tam tikrą naudą. Tai maistas žmonėms, pašaras gyvuliams, pluoštinė ir įvairi techninė žaliava, vaistai, kuras, statybinės medžiagos ir kt. Ekonominių – maistinių augalų grupės:

1. Maistiniai ir pašariniai augalai. Tai augalai ir jų dalys naudojama kaip maistas žmonėms arba pašaras gyvuliams, pav. vaisiai, uogos, šakniavaisiai, grūdai, sėklos ir kt.
2. Prieskoniniai ir vaistiniai augalai. Tai augalai, kurie naudojami kaip prieskoniai ir gydymo tikslams: kvapusis bazilikas (Ocimum basilicum L.), paprastasis krapas (Anethum graveolens L.), paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare L.), vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) ir kt.
3. Aliejiniai augalai. Grupė naudingų augalų rūšių, kurie kaupia aliejų vaisiuose arba sėklose pav. paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.), sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.), rapsas (Brassica napus L.), sėjamoji kanapė (Cannabis sativa L.) ir kt. Techniniai augalai auginami ne maistui ar pašarui, ne vaistams, o kitoms prekėms gaminti. Ekonominių - techninių augalų grupės:
4. Pluoštiniai augalai. Tai tokie augalai, kuriuose būna nemažai ir lengvai išskiriamo pluošto, tinkančio verpalams arba tekstilės pramonei. Augalai kaupia pluoštą stiebuose, lapuose. Tai sėjamoji kanapė (Cannabis sativa L.), didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.), sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) ir kt.
5. Dažiniai augalai. Tai augalai, sukaupiantys organinius junginius, kurie gali būti panaudoti įvairioms medžiagoms dažyti. Daugiausia dažinių augalų auga tropikuose ir subtropikuose. Lietuvoje taip pat auga dažiniai augalai, tai paprastasis kadagys (Juniperus communis L.), beržas (Betula), juodalksnis (Alnus glutinosa (L.) Gaertn.), mėlynė (Vaccinium myrtillus L.), jonažolė (Hypericum) ir kt.
6. Kaučiukiniai augalai. Tai augalai, kurių įvairiuose organuose susikaupia natūralaus kaučiuko, kuris perdirbamas į gumą. Pramonėje yra svarbiausias brazilinis kaučiukmedis (Hevea brasilensis). Kaučiukiniams augalams priklauso Lietuvos floros kai kurie žilių (Senecio), bajorių (Centaurea) genčių augalai, paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F. H. Wigg.).
7. Medieniniai ir celiulioziniai augalai. Tai medžiai, kurių mediena naudojama įvairiose ūkio šakose. Kaip medieniniai augalai svarbūs tiek spygliuočiai, tiek lapuočiai medžiai. Lietuvoje labiausiai paplitę ir didžiausią ūkinę reikšmę turi paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.), paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst., paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), beržas (Betula), baltalksnis (Alnus incana (L.) Moench.), juodalksnis (Alnus glutinosa (L.) Gaertn., mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.), paprastasis klevas (Acer platanoides L.), paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.), drebulė (Populus tremula L.). Grynos celiuliozės augaluose neaptinkama. Celiuliozės žaliavos randama augalų ląstelienoje. Cheminiu būdu mediena perdirbama į pluoštines medžiagas, kurios naudojamos pramonėje. Pagrindinė celiuliozės pramonės žaliava yra spygliuočių ir lapuočių medžių mediena.
8. Rauginiai (tanidiniai) augalai. Tai tanidus gaminantys augalai. Priklausomai nuo augalo rūšies tanidų randama medienoje, žievėje, šakniastiebiuose, šaknyse, lapuose, žieduose, vaisiuose. Daugiausia tanidų sunaudojama odų pramonėje. Svarbiausi Lietuvos rauginiai augalai yra paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), įvairios gluosnių (Salix) rūšys, paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst., alksniai (Alnus) ir kt.
9. Eteriniai aliejiniai augalai. Tai augalai, sintetinantys eterinius aliejus, Žemės rutulyje žinoma apie 2500, o Lietuvoje – daugiau kaip 110 eterinių aliejnių augalų rūšių. Eteriniai aliejai yra lakiosios medžiagos, kurios pasižymi specifiniu kvapu, aitriu deginančiu skoniu, jos kaupiasi jaunuose augalų organuose. Daug aromatinių medžiagų iš kvapiųjų augalų sunaudojama parfumerijos, kosmetikos, konditerijos, maisto pramonėje, medicinoje. Populiariausi kvapieji augalai yra įvairios mėtos (Mentha), vaistinė melisa (Melissa officinalis L.), kvapusis bazilikas (Ocimum basilicum L.), tikroji levanda (Lavandula angustifolia Mill.) ir kt.
10. Derviniai augalai. Tai dervas sintetinantys medžiai, krūmai, rečiau žoliniai augalai. Daugiausia dervinių augalų auga tropinėje ir subtropinėje zonose. Svarbiausi Lietuvoje augantys derviniai augalai yra pušys (Pinus), eglės (Picea), maumedžiai (Larix), kadagiai (Juniperus). Dervų sukaupia kai kurie žoliniai augalai – vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica L.), žiognagės (Geum), paprastasis amalas (Viscum album L.) ir kt.

Žaliasis stogas

Ar žinojote, jog pirmieji apželdinti stogai – tai kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai. Manoma, kad šie sodai sukurti apie 600 m. pr. m. e. Vienas seniausių žaliųjų stogų Europoje buvo įrengtas 1914 m. Šveicarijoje. Lietuvoje pirmieji žali stogai įrengti apie 2000 m. Kas yra žaliasis stogas? Tai apželdintas pastato stogas, visiškai ar iš dalies padengtas dirvožemio su augalija sluoksniu. Nuo šio sluoksnio stogą skiria vandeniui nepralaidi (hidroizoliacinė) danga. Vietoje dirvožemio gali būti naudojamas kitas augalų tinkamas substratas – keramzitas, smulki pušies žievė, maltas smiltainis, mikrogranulės (polimero vandens kristalai). Priklausomai nuo stogo savybių, substrato storumo, žaliojo stogo augalija gali būti minimali – samanos ir žoliniai augalai, vadinamasis ekstensyvus apželdinimas; arba prilygstanti parkui, su gėlynais, krūmais ir medžiais – intensyvus apželdinimas. Apželdintas stogas, lyginant su tradicine stogo danga, turi privalumų ir trūkumų. Tinkamai įrengtas žalias stogas prailgina stogo amžių, taupo energiją, sulaiko lietaus vandenį, apsaugo nuo triukšmo, valo, grynina orą, išsaugomi ir sukuriami rekreaciniai plotai, sukuriami ir grąžinami į miestą biotopai. Tačiau stogas turi ir trūkumų: reikalingos tvirtesnės ir brangesnės konstrukcijos, esant intensyviam apželdinimui, reikalinga didesnė stogo priežiūra. Botanikos sode žolininko namelio stogą dengia plonas dirvožemio substrato sluoksnis, todėl augalija yra minimali. Auga įvairios šilokų (Sedum) ir šilropių (Sempervivum) rūšys ir veislės. Šilokas – storlapinių augalų gentis, kuriai priklauso apie 400 augalų. Augalams būdingi stori, vandenį kaupiantys lapai, žydi daugiausia geltona, rausva ir balta spalva. Dauguma šilokų auginami kaip dekoratyviniai augalai, yra nereiklūs, labai tinkami žaliesiems stogams. Šilropė – storlapinių šeimos sukulentinių augalų gentis. Šilropių yra 40-60 rūšių, išvesta apie 3000 veislių, kurios auginamos soduose ir gėlynuose. Tai daugiamečiai, visžaliai augalai, kurių šaknų sistema tipiška kalnuose, ant uolingo grunto augantiems augalams.

Miglinių šeimos augalų

Miglinių augalų ekspozicija

Migliniai augalai priklauso magnolijūnų skyriui, lelijainių klasei. Tai labai didelė augalų grupė, kurią sudaro apie 500 genčių, apimančių daugiau kaip 5000 augalų taksonų. Lietuvoje miglinių augalų yra apie 120 rūšių, taip pat daug kultūrinių bei introdukuotų. Tai vienmečiai, dvimečiai bei daugiamečiai augalai. Migliniai augalai yra apdulkinami vėjo (anemofiliniai), paplitę visame Žemės rutulyje, daugiau rūšių yra atogrąžų kraštuose. Šių augalų reikšmė žmogui yra labai didelė, nes miglinių augalų šeimai priklauso daug žemės ūkio kultūrų – javų, kurie yra vieni pagrindinių maisto produktų visame pasaulyje : kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai, cukranendrės ir kt.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 11 miglinių augalų rūšių. Tai ankstyvoji smilgenė (Aira praecox L.), juosvavarpis pašiaušėlis (Alupecurus arundinaceus Poir.), miškinė dirsuolė (Bromopsis benekenii (Lange) Holub), stačioji dirsuolė (Bromopsis erecta (Huds.) Fourr.), miškinis eraičinas (Festuca altissima All.), smėlyninis eraičinas (Festuca psammophila (Čelak.) R. M. Fritsch), pievinė avižaitė (Helictochloa pratensis (L.) Romero Zarco, europinis miežvienis (Hordelymus europaeus (L.) Harz), retažiedė miglė (Poa remota Forselles), eraičininė nendrūnė (Scolochloa festucacea (Willd.) Link), melsvasis mėlitas (Sesleria caerulea (L.) Ard.).

Ekspozicijoje auga eraičino (Festuca), smilgos (Agrostis), šluotsmilgės (Deschampsia), svidrės (Lolium), motiejuko (Phleum), miglės (Poa) ir kt. genčių augalai.

Piktžolių

Piktžolėmis plačiąja prasme vadinami augalai, kurių egzistavimas susietas su žmogaus veikla, nors jos specialiai nėra auginamos. Žmogaus veiklos įtakoje atsiradusiuose plotuose auga sinantropiniai augalai (gr. syn – kartu, anthropos – žmogus). pagal J. Tučiauskaitę (2012), tokie augalai gali būti skirstomi į keturias pagrindines grupes:

1) dirbamųjų laukų piktžolės (arba piktžolės siaurąja prasme), kurios savaime plinta įvairių kultūrinių augalų pasėliuose, mažina jų derlių ir blogina kokybę;

2) kitų žmogaus gyvenamosios aplinkos buveinių (panamių, patvorių, šiukšlynų, sąvartynų) piktžolės;

3) pakelių piktžolės, augančios kelių ir takų pakraščiuose, gyvulių stovyklavietėse, įvairiose mindomose ir trypiamose vietose;

4) pusiau natūralių ir natūralių ūkinių naudmenų (kultūrinių pievų, miškų) piktžolės, kurios pievose mažina žolyno vertę (mažai maistingos, nuodingos ar žalingos gyvuliams), o miškuose išauga kirtimuose ar kitose žmogaus poveikį patyrusiose vietose ir trukdo atželti miškui.

Segetalinėmis piktžolėmisvadinamos dirbamų žemių (pasėlių, pūdymų, sėtinių pievų ir ganyklų) piktžolės (lot. segetalis – pasėliuose augantis).

Ruderalinėmis vadinamos piktžolės, kurios auga specialiai neįdirbamose antrinėse antropogeninės kilmės buveinėse: prie šiukšlių ir kitų atliekų sankaupų, prie pastatų, patvoriuose, kiemuose,  šalikelėse, prie geležinkelių, apleistuose dirvonuose, dykvietėse, griuvėsiuose (lot. rudus – sugriuvusių namų laužas, šiukšlės).

Segetalinės piktžolės mažina žemės ūkio kultūrų derlingumą, laistymo efektyvumą, kartais piktžolės visiškai nustelbia, užtemdo ar net išguldo javus, užkemša drenažo sistemas. Sunokusios piktžolių sėklos užteršia grūdus, mažina jų prekinę ir maistinę vertę, o esant didelei nuodingų piktžolių sėklų priemaišai, grūdais ir jų produktais gali netgi apsinuodyti žmonės ir gyvuliai.

Nevalia nuvertinti jų teigiamo poveikio aplinkai ir žmogui: jos yra maistas ir buveinė gyvūnams, kai kurių rūšių piktžolės yra vaistiniai ir medingi augalai, turintys vitaminų, eterinių aliejų, dažomųjų medžiagų. Su gausiai išplitusiomis piktžolėmis būtina kovoti, bet retąsias privalu saugoti ne vien dėl įvardintos vertės, bet ir dėl neatskleistų jų savybių, pavyzdžiui, nežinia kuris augalas gali tapti nepamainomo vaisto žaliava ar maistas augančiai žmonių populiacijai ateityje.

Lietuvoje žinoma apie 420 rūšių piktžolių: 270 rūšių segetalinių ir 150 rūšių ruderalinių. Kai kurios piktžolės per tūkstančius metų taip prisitaikė prie kultūrinių augalų, kad gamtoje atskirai nuo jų neaptinkamos. Kai kurios piktžolės nyksta dėl pažangių javų auginimo technologijų: sėjamosios medžiagos valymo, efektyvių cheminių preparatų, pasėlių struktūros. Dažniausiai retųjų piktžolių priebėga lieka tik ekologiniai ūkiai ir botanikos sodai.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ir ekspozicijoje auginamos: dirvinė nariuotė (Polycnemum arvense), dirvinė šerardija (Sherardia arvensis) ir 

Vaistinių augalų

Vaistiniai augalai – plati augalų grupė, kurių dalys naudojamos kaip žaliava vaistiniams preparatams gaminti. Vaistiniai augalai savyje kaupia daug įvairiausių veikliųjų, gydomąją galią turinčių medžiagų: eterinių aliejų, karčiųjų, rauginių, mineralinių ir skaidulinių medžiagų, vitaminų, alkaloidų, glikozidų, flavonoidų, pektinų bei kitų medžiagų. Vienos iš jų veikia ligų sukėlėjus (žudo bakterijas), kitos – veikia atskirus organus, jų funkcijas, trečios – papildo organizmo atsargas vitaminais, mikroelementais. Kai kurie vaistiniai augalai yra saugotini ir įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tai plačialapis begalis (Laserpitium latifolium L.), plaukuotoji jonažolė (Hypericum hirsutum L.), kvapioji dirvuolė (Agrimonia procera Wallr.), mėlynasis palemonas (Polemonium caeruleum L.), vaistinis kietagrūdis (Lithospermum officinale L.), didžiažiedė juodgalvė (Prunella grandiflora (L.) Scholler.), miškinė mėta (Mentha longifolia (L.) Huds.) ir kiti.

Retųjų augalų

Botanikos sode saugomi ir eksponuojami nykstantieji ir retieji Lietuvos augalai. Tai nykstančios rūšys, kurios dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų nespėja prisitaikyti. Tokius staigius aplinkos pokyčius didžiąja dalimi lemia žmogaus ūkinė veikla. Anksčiau buvo sausintos pelkės, dabar mažėja ganomų pievų, trūksta brandžių miškų, daug vandens telkinių yra užteršta, retuosius augalus nukonkuruoja invazinės rūšys. Apsauga ne retųjų augalų buveinėje, o kitur, sukuriant jiems palankias augimo sąlygas, priimta vadinti ex-situ.  Ši apsauga prasminga, nes jei visiškai išnyktų augalų rūšys natūraliose jų augimvietėse, pašalinus juos naikinusį veiksnį, galima jas atsodinti iš ex-situ kolekcijų. Be to, ši kolekcija, derinant ją su edukacine veikla, puikiai tinka visuomenės aplinkosauginiam sąmoningumui ugdyti.

Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą sudaro 566 taksonai, iš kurių 224 sudaro augalai. Lietuvos raudonosios knygos taksonai pagal vertinimo rezultatus suskirstyti į 8 IUCN kategorijas:

RE – išnykę regione taksonai;

CR – kritiškai grėsmingos būklės taksonai;

EN – grėsmingos būklės taksonai;

VU – pažeidžiami taksonai;

NT – arti grėsmės esantys taksonai;

LC – nekeliantys susirūpinimo taksonai;

DD – taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų;

NA – vertinti netinkami taksonai.

Plačiau apie kai kuriuos Botanikos sode auginamus nykstančiuosius ir Lietuvos raudonosios knygos augalus:

1. Raktažolė pelenėlė (Primula farinosa L.) (VU kategorija) Daugiametis, 10-20 cm aukščio, trumpu šakniastiebiu, dekoratyvus žolinis augalas. Žydi gegužės-birželio mėn. šviesiai rausvais žiedais. Dauginasi sėklomis, jas išplatina skruzdėlės. Auga šlapiose ir drėgnose pievose, pamiškėse, karbonatingame dirvožemyje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, pažeidžiama rūšis. Nyksta dėl pievų sausinimo ir arimo, pievoms užaugus mišku, perkeliant augalus į darželius. Jų augimvietėse būtinas intensyvus šienavimas, vandens režimo palaikymas. Raktažolė pelenėlė saugoma ex-situ pelkių augalų bendrijoje.

2. Dirvinė mažuolė (Aphanes avensis L.), ( dirvinė nariuotė (Polycneum arvense L.), dirvinė šerardija (Sherardia arvensis L.) - retai sutinkami vienmečiai, 5-20 cm aukščio, smulkūs žoliniai augalai. Tai pasėlių piktžolės, auga derlinguose lengvuose dirvožemiuose, dauginasi sėklomis. Dirvinės nariuotės ir dirvinės mažuolės populiacijų gausumas yra nežinomas, nes tai išnykusios arba tikėtinai išnykusios rūšys. Išnyko dėl intensyvios žemdirbystės, šlapių žemių melioracijos, didelio kiekio herbicidų ir trąšų naudojimo. Dirvinė mažuolė, dirvinė nariuotė ir dirvinė šerardija saugomos ex-situ piktžolių skyrelyje.

3. Beržas keružis (Betula nana L.) (EN kategorija) Retas augalas, kaip ledynmečio, subarkties klimato floros išlikęs reliktas. Tai 0,2-1,2 m aukščio krūmas, kylančiomis šakomis, tamsiai ruda žieve. Mėgsta rūgščius nederlingus durpių dirvožemius, auga lėtai, žydi pavasarį, skleidžiantis lapams. Aptinkamas aukštapelkių plynraisčiuose ir raistuose. Tai grėsmingos būklės taksonas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nyksta pakeitus ekologines sąlygas, sunaikinus augavietes, ypač dėl pelkių sausinimo, durpių kasimo. Beržas keružis saugomas ex-situ pelkės ir smiltainio ekspozicijose.

4. Plačialapis begalis (Laserpitium latifolium L.) (NT kategorija) Daugiametis 60-150 cm aukščio žolinis augalas, žydi liepos mėn. dideliais baltais žiedais – skėčiais. Žiedai - savidulkiai arba juos apdulkina vabzdžiai, dauginasi sėklomis arba vegetatyviniu būdu. Dažniausiai auga šviesiuose lapuočių miškuose, pamiškėse, miškinguose šlaituose, mažose lapuočių giraitėse ir aikštelėse. Tai vaistinis augalas. Vaistinei žaliavai vartojamos šaknys, kurios kasamos rudenį arba pavasarį. Šaknyse yra eterinio aliejaus, labai kartaus lazerpitino, kumarino junginių, dervų, mineralinių ir kitų medžiagų. Augalas yra nuodingas. Nors jo populiacija ir atkurta, tačiau jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Plačialapiai begaliai nyksta dėl plynųjų miškų kirtimų, augalų rinkimo, krūmų sutankėjimo, arimo. Augalas yra saugomas ex-situ vaistinių augalų skyrelyje.

5. Pelkinis ratenas (Succisella inflexa (Kluk) Beck) (EN kategorija) Daugiametis, apie 0,5 m aukščio žolinis augalas. Žydi liepos-rugsėjo mėn. šviesiai violetiniais žiedais, kurie sudaro rutuliškus žiedynus. Augalas dauginasi vegetatyviniu būdu, auga upių slėnių drėgnose pelkėjančiose pievose, pakrūmėse, paupiuose. Lietuvoje aptinkamas pietrytinėje dalyje. Tai sparčiai nykstanti augalų rūšis. Į saugomų augalų sąrašus įrašyta nuo 1962 m., nyksta dėl upių pievų sausinimo, intensyvaus ganymo. Pelkinis ratenas saugomas ex-situ užliejamoje pievoje.

6. Melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata L.) (LC kategorija) Nekeliantis susirūpinimo daugiametis taksonas storu šakniastiebiu, iki 50 cm aukščio. Lapai šviesiai žali, mėsingi, tankūs. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesį melsvais žiedais, dauginasi sėklomis. Augalas yra dekoratyvus,  vaistinis. Auga sausose pievose, kalvų, upių ir ežerų sausuose šlaituose, miškų aikštelėse. Melsvasis gencijonas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šie augalai kenčia nuo ilgalaikio ankstyvo šienavimo. Botanikos sode augalas yra saugomas ex-situ stepinės pievos augalų bendrijos ekspozicijoje.

7. Melisalapė medumėlė (Melittis melissophyllum L.) (EN kategorija) Daugiametis, 30-80 cm aukščio žolinis augalas trumpu šakniastiebiu. Visas augalas plaukuotas. Žydi stambiais, rausvai margais žiedais birželio-liepos mėn. Lietuvoje labai reta rūšis, vienintelė medumėlės gentyje. Auga sausuose lapuočių ir mišriuose miškuose ant šlaitų, kurių medynuose vyrauja liepos, ąžuolai, beržai. Tai grėsmingos būklės augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Didžiausią grėsmę augalams kelia miškų kirtimas, smėlio ir žvyro kasyba, dirvožemio erozija, augalų rinkimas, krūmų sutankėjimas. Melisalapė medumėlė saugoma ex-situ miškapievės augalų bendrijos ekspozicijoje.

8. Pievinis šalavijas (Salvia pratensis L.) (VU kategorija) Daugiametis, 30-80 cm aukščio dekoratyvus, medingas augalas. Žydi gegužės-liepos mėn. mėlynais arba violetiniais žiedais. Auga atviruose žolėtuose šlaituose, pakelėse, nenaudojamose ganyklose, pakrūmėse. Pagrindinės augavietės – stepinių pievų buveinės. Auga sąžalynais, sudaro tankias, gausias populiacijas, kurios užima gana didelius plotus. Tai pažeidžiama augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Neigiamą įtaką populiacijoms daro šienavimas netinkamu laiku, intensyvus ganymas, arimas. Pievinis šalavijas saugomas ex-situ stepinėje pievoje.

Pelkės

Pelkės – nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai sausumoje, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm. durpių sluoksnis, buveinės, apaugusios specifine augalija – smulkiosiomis viksvomis ir žaliosiomis  samanomis. Laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai.

Pelkes maitina gruntiniai ir atitekantys vandenys, jos skirstomos į aukštapelkes, tarpines ir žemapelkes. Pagal mitybos sąlygas augalija skirstoma į: aukštapelkinę, tarpinę ir žemapelkinę. Pelkių augalai vadinami durpojais. Ekspozicijoje auga ne tik įprastinės augalų rūšys: siauralapis švylys (Eriophorum angustifolium Honck.), pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris (L.) Crantz.), viksvos (Carex), asiūkliai (Equisetum), o taip pat ir saugomos augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai aukštoji gegūnė (Dactylorhiza fuchsii (Druce) Soo.), raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata (L.) Soo.), paprastoji tuklė (Pinguicula vulgaris L.), raktažolė pelenėlė (Primula farinosa L.) ir kitos.

Riedulynas su briedgaurynų bendrijų pavyzdžiu

Iš Skandinavijos, kuri ledynmečiu buvo Europos apledėjimų centras, ėmė slinkti ledynai. Pastarieji į Lietuvos teritoriją atnešė daug riedulių, žvirgždo ir smėlio. Ledynams traukiantis ir tirpstant juose susiformavo plyšiai, į kuriuos sukritusi morena (nešamų uolienų sankaupos) buvo veikiama stiprių  vandens srautų. Išplovus smulkesnes nuosėdas liko gulėti tik stambesni akmenys.

Botanikos sode atkartotas „akmenų rūžos“ fragmentas, kuriame įkurta briedgauryno augalų bendrija. Briedgaurynai paplitę upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse, sudaro neplačias juostas pelkių prieigose. Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augaviečių buveinės. Dėl nepalankių organinių medžiagų skaidymosi sąlygų buveinėse kaupiasi negyvos augalų liekanos, kuriose įsitvirtinusios briedgaurių šaknys sudaro gana storą „velėną“. Dėl šio darinio briedgaurynuose dirvožemis išlieka drėgnesnis.

Tarp akmenų, mėgstantys laidų dirvožemį, auga paprastasis kadagys (Juniperus communis L.), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.), šilinis viržis (Calluna vulgaris (L.) Hull.), stačioji briedgaurė (Nardus stricta L.), viksvos (Carex) ir kiti augalai.

Skroblyno

Tai lapuočių ir mišrūs miškai. Buveinės formuojasi sunkesnių dirvožemių sausuminiuose plotuose ir upių slėniuose. Augavietės trąšios ar vidutiniškai trąšios nuo sausų iki drėgnų. Paplitimas susijęs su šiltesniu jūriniu klimatu.

Medynai dviardžiai. Pirmame arde vyrauja paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) ir kiti plačialapiai medžiai. Antrame auga paprastasis skroblas (Carpinus betulus L.), paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst.), kalninė guoba (Ulmus glabra Huds.), o drėgnesnėse augavietėse ir paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.). Krūmų ardas ne visada ryškus, bet gana įvairus.

Žolių ardas vešlus, jame vyrauja nemoralinės žolės – paprastoji garšva (Aegopodium podagraria L.), kvapusis lipikas (Galium odoratum (L.) Scop.), geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon (L.) Crantz), tamsioji plautė (Pulmonaria obscura Dumort.), krūmokšninė žliūgė (Stellaria holostea L.). Būdingi pavasariniai efemeroidai – baltažiedė plukė (Anemone nemorosa L.), geltonžiedė plukė (Anemone ranunculoides L.), paprastasis rūtenis (Corydalis solida (L.) Clairv.), pavasarinis švitriešis (Ficaria verna Huds.), paprastoji vištapienė (Gagea lutea (L.) Ker Gawl.). Samanų ardas menkas, ar neišsivystęs.

Skroblynams žmogaus veikla daro neigiamą įtaką, nes skroblas nėra pageidaujama rūšis medynuose, todėl dažniausiai keičiama spygliuočiais.

Miškapievės

Miškapievės formuojasi derlingesniuose ir drėgnesniuose dirvožemiuose, dažniausiai moreniniuose lygumų rajonuose arba sudėtingų reljefo ir hidrologinių sąlygų vietose, kur nepatogu įdirbti žemę (šlaitai, kauburiai, šaltiniai, riedulių gausa ir kt.). Tai sudėtingas sumedėjusios ir žolinės augalijos raizginys, kuriame telkiasi daug vertingų biologinių objektų. Sumažėjus šieno poreikiui arba nusausinus atokius, prie stambesnių miško masyvų besišliejančius krūmynus, miškapievių plotai nyksta, o išlikusios miškapievės degraduoja.

Miškapievę sudaro nedideli medžių guotai ir krūmai su atvirų pievų plotais. Dažniausi šiose buveinėse - baltalksnis (Alnus incana (L.) Moench), juodalksnis (Alnus glutinosa (L.) Gaertn.), plaukuotasis beržas (Betula pubescens Ehrh.), karpotasis beržas (Betula pendula Roth), mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.), paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.). Kartu su paprastojo lazdyno (Corylus avellana L.), paprastojo šaltekšnio (Frangula alnus Mill.), paprastosios ievos (Padus avium Mill.), europinio ožekšnio (Euonymus europaea L.) ir paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia L.) krūmais jie susitelkę nedidelėmis grupėmis, tarp kurių netaisyklingais kontūrais įsiterpę šienaujamų pievų plotai.

Žolių dangai būdingi mezofitai ir drėgnesnių durpinių pievų bei žemapelkių augalai. Pasitaiko miško, pamiškių ir miško aikštelių augalų rūšių. Būdingos žolinių augalų rūšys: kiškio ašarėlės (Briza media L.), viksva trainė (Carex panicea L.), pelkinė usnis (Cirsium palustre (L.) Scop.), aukštoji gegūnė (Dactylorhiza fuchsii (Druce) Soo.), sibirinis barštis (Heracleum sibiricum L.), kiaušininė dviguonė (Listera ovata (L.) R. Br.), melsvoji melvenė (Molinia caerulea (L.) Moench), vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum L.), raktažolė pelenėlė (Primula farinosa L.), paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.), vaistinė notra (Stachys officinalis (L.) Trevis., pievinė miegalė (Succisa pratensis Moench.) ir kt.

Buveinė susidariusi tik dėl reguliaraus tarp medžių įsiterpusių pievelių šienavimo. Ši ūkinė veikla užtikrina miškapievės ilgalaikį išlikimą.

Stepinės pievos

Stepinių pievų buveinės formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, saulėtose pamiškėse. Šios pievos susiformuoja ant karbonatingų dirvožemių. Dėl nepalankaus reljefo, tokiose buveinėse nevykdoma intensyvi ūkinė veikla. Stepinėse pievose yra išlikusių vertingų pietinio paplitimo augalų ir gyvūnų rūšių.

Buveinėje įsikūrusi Lietuvoje reto augalo – melsvojo gencijono (Gentiana cruciata L.) populiacija. Tokiose pievose išskirtinis dėmesys tenka vyraujančioms varpinėms žolėms. Stepinės pievos yra Europos bendrijai svarbių buveinių sąraše.

Tipinės augalų rūšys, augančios stepinių pievų buveinėse: vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria L.), šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis (Duchesne) Weston), kalninis dobilas (Trifolium montanum L.), plačialapė veronika (Veronica teucrium L.).

Būdingos augalų rūšys: paprastasis perluotis (Anthyllis vulneraria L.), tankiažiedis katilėlis (Campanula glomerata L.), bestiebė usnis (Cirsium acaule (L.) Scop.), geltonžiedė liucerna (Medicago falcata L.).

Kitos augalų rūšys: paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.), baltoji smilga (Agrostis stolonifera L.), geltonasis bobramunis (Anthemis tinctoria L.), kiškio ašarėlės (Briza media L.), melsvoji viksva (Carex flacca Schreb.), avinis eraičinas (Festuca ovina L.), paprastasis lipikas (Galium mollugo L.), gauruotoji poavižė (Helictotrichon pubescens (Huds.) Pilg.), vienagraižė snaudalė (Leontodon hispidus L.), paprastasis pastarnokas (Pastinaca sativa L.), siauralapė žliūgė (Stellaria graminea L.), mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifraga L.), penkiapirštė sidabražolė (Potentilla reptans L.) ir kt.

Šienaujamos mezofitų pievos

Šienaujamų mezofilinių pievų tipui priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios pievos. Jos būna sausesnės ar drėgnesnės, pasižymi didele rūšių įvairove.

Mezofilinės pievos ypač būdingos moreniniam kalvotam reljefui, kur įvairūs jų variantai kaitaliojasi pagal topografines, edafines ir drėgmės sąlygas. Didelių masyvų šios pievos nesudaro. Jos mažai tręšiamos, šienaujamos pagrindiniams varpiniams augalams pražydus, atolas kartais taip pat nupjaunamas arba nuganomas.

Buveines sudaro vidutinio aukščio ir aukštos žolės. Žolynas tankus, žymi jo dalis – skroteliniai augalai.

Tipinės šių pievų augalų rūšys: pievinis pašiaušėlis (Alopecurus pratensis L.), aukštoji avižuolė (Arrhenatherum elatius (L.) J. Presl et C. Presl), paprastoji gyvatžolė (Bistorta major Gray.), pievinis katilėlis (Campanula patula L.), pakrūminė bajorė (Centaurea jacea L.), paprastoji morka (Daucus carota L.), tikrasis eraičinas (Festuca pratensis Huds.), pievinis snaputis (Geranium pratense L.), sibirinis barštis (Heracleum sibiricum L.), pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis L.), paprastoji baltagalvė (Leucanthemum vulgare Lam.), šilkažiedė gaisrena (Lychnis flos-cuculi L.), pievinė miglė (Poa pratensis L.), paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.), didysis barškutis (Rhinanthus angustifolius C. C. Gmel.), valgomoji rūgštynė (Rumex acetosa L.), skėstažiedė rūgštynė (Rumex thyrsiflorus Fingerh.), vaistinė kraujalakė (Sanguisorba officinalis L.), pievinis pūtelis (Tragopogon pratensis L.), gelsvoji vizgė (Trisetum flavescens (L.) P. Beauv.).

Užliejamos pievos

Ši buveinė – tai pievos, kurios formuojasi upių slėnių salpose. Sezoninių potvynių metu (pavasarį, rudenį) jas užlieja poplūdžio vanduo, užsemia ir gausesnio lietaus sukelti poplūdžiai. Topografinė padėtis lemia augaviečių apsėmimo trukmę, jose susiklostančio aliuvio kiekį ir mechaninę sudėtį, taip pat nusėdančių maisto medžiagų kiekį. Dėl minėtų veiksmų, taip pat gruntinio vandens lygio augalų vegetacijos metu formuojasi gana skirtingos augalų bendrijos. Užliejamoms pievoms būdingi pašiaušėlynai, dryžutynai, šluotsmilgynai, eraičinynai, didieji viksvynai, vingiorykštynai. Dėl nuolatinių vandens lygio pokyčių dirvožemis čia gerokai suspaustas, todėl įsikuria tik prie tokių sąlygų prisitaikę augalai. Čia auga nendrinis dryžutis (Phalaroides arundinacea (L.) Rauschert.), pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria (L.) Maxim.), paprastoji šilingė (Lysimachia vulgaris (L.), paprastoji raudoklė (Lythrum salicaria (L.), geltonasis vingiris (Thalictrum flavum L.), pelkinis ratenas (Succisella inflexa (Kluk) Beck), aukštoji gegūnė (Dactylorhiza fuchsii (Druce) Soo), raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata (L.) Soo), šilkažiedė gaisrena (Lychnis flos-cuculi L.), viksvos (Carex) ir kt.